sinergetika – pastaraisiais dešimtmečiais besiformuojantis tarpdisciplininis mokymas, apibūdinantis dinaminius ir progresuojančius holografinės pasaulėvokos aspektus. Sinergetikos terminas, vokiečių fiziko G. Chakeno pradėta moksliniuose darbuose vartoti 70 m.m., apibūdina tarpdisciplininę mokslinių tyrimų kryptį, orientuotą į universalių saviorganizacijos procesų įvairiausios prigimties sistemose pažinimą. Sinergetikos objektas – saviorganizacija – suprantama kaip tvarkingų, organizuotų erdvinių ir laikinių struktūrų sudėtingose, nelinijiniu būdu besivystančiose sistemose atsiradimo procesas. Pažymėtina, kad tai susiję ne tik su reiškinių kilme: saviorganizaciją matome sistemose, atsidūrusiose nestabilioje padėtyje, vadinamoje bifurkacijos (susidvejinimo) tašku. Nestabilumo būklėje sistemos raida virsta neapibrėžtu, neapskaičiuojamu procesu, kur nereikšmingi, atsitiktiniai nukrypimai gali radikaliai paveikti tolesnį sistemos likimą. Taip iš nestabilaus, chaotiško būvio saviorganizacijos sistemoje formuojasi nauja stabili struktūra – tvarka. Taigi sinergetika remiasi trimis fundamentaliomis nuostatomis: 1) sistemiškumu, išreiškiančiu tiek pasaulio, tiek jo mokslinio pažinimo vienovę, t.y. vadovaujasi visų materialios ir dvasinės organizacijos lygių objektų plėtros dėsningumų bendrumo samprata; 2) nelinijiškumu, apibūdinančiu visą pasaulyje egzistuojančių daiktų ir procesų evoliucijos daugiavariantiškumą ir alternatyvumą, sąlygojantį vienos kurios nors iš galimybių išsirinkimą ir tolesnį negrįžtamą vystymąsi konkrečia kryptimi; 3) giluminiu chaoso ir tvarkos (atsitiktinumo) sąveikos sistemoje ryšiu.