Antanas Vaičiulaitis “Valentina” analizė

Pagrindinis Vaičiulaičio kūrybos bruožas yra orientacija į amžinus, pastovius dalykus, nuvalytus nuo laiko apnašų, išgrynintus ir patikrintus. Tai meilė, supratimas, užuojauta, tolerancija, tikėjimas geraisiais žmogaus pradais. Rašytojas daug dėmesio skiria ir rašymo būdui - aiškiam, skaidriam, elegantiškam stiliui, meniškumas Vaičiulaičiui - pagrindinė sąlyga. Jo tekste estetinį pasigėrėjimą kelia taisyklingas ir švarus sakinys, prasminga metafora, muzikalus pasakojimo ritmas, išraiškingos detalės, didelis autoriaus pastabumas ir psichologinė nuovoka, graži spontaniškumo ir racionalumo dermė, pasireiškianti tie kūrinio kompozicijoje, tiek bendroje meninio pasaulio sąrangoje. Romano “Valentina” žodis yra pakilus, poetiškas, kupinas meilės viskam, prie ko prisiliečiama, apgaubtas nerimo dėl visko, apie ką kalbama. Daug abstraktumo ir simbolių, tikrovės elementai nėra tokie suverenūs ir aiškūs, jie tartum susilieję vienas su kitu.