M. Martinaičio eilėraščio „Kukutis nori pamatyti tėvynę“ interpretacija

M. Martinaičio eilėraščio „Kukutis nori pamatyti tėvynę“ interpretacija

Ištrauka iš darbo:

Marcelijus Martinaitis – žymus XX amžiaus lietuvių poetas modernistas, linkęs į senąją tradiciją. (stilistinė klaida) Vienas svarbiausių jo poezijos motyvų – senosios valstietiškos pasaulėžiūros susidūrimas su moderniu pasauliu ir jos žlugimas. Ši tema ryški ir M. Martinaičio eilėraštyje „Kukutis nori pamatyti tėvynę“. Eilėraščio kalbantysis – folkloro personažas keistuolis Kukutis. Jis kalbasi tarsi pats su savimi, mąsto apie gyvenimą, tačiau iš pirmo žvilgsnio Kukučio mintys atrodo naivios, alogiškos ir netgi kvailos. „Taip ilgai nemačiau tėvynės,/ dirbdamas jos laukus, taisydamas šiaudinius stogus“. Kažkada anksčiau Kukutis yra matęs tėvynę, o dabar, nors ir turėdamas tiesioginį santykį su ja (dirbdamas tėvynės laukus), jau ilgą laiką nebemato. Turint galvoje, kad eilėraštis parašytas Lietuvos sovietinės okupacijos metais, toks paradoksas gali nusakyti tėvynės sąvokos dvilypumą: nors Kukutis dirba SSRS laukus, tačiau nelaiko (ž. klaida) jos savo tėvyne. Tėvynė jam – Lietuva, o dirbami laukai ir šiaudiniai stogai – senojo Lietuvos kaimo simbolis. Erdvė eilėraštyje nėra tiksliai apibrėžta, galima tik numanyti, kad tai – Lietuvos, tapusios SSRS dalimi, kaimas. Jungiami keli laikai – praeitis, dabartis ir ateitis. Visgi daugiausia dėmesio kūrinyje skiriama praeičiai, kadangi gausu būtojo laiko veiksmažodžių.