Marcelijaus Martinaičio “Kvailutės Onulės rauda“ analizė ir interpretacija

Marcelijaus Martinaičio “Kvailutės Onulės rauda“ analizė ir interpretacija

Ištrauka iš darbo:

Marcelijus Martinaitis- šiuolaikinis lietuvių poetas. Jo kūryba labai įvairi, aprėpianti platų temų spektrą. Dažnai Martinaitis pabrėžia vaikišką, dažnai ironišką naivumą, išaukština jautrumą ir žmogiškumą, vertę įgauna gailestis, ašaros ir skausmas. Autorius atkreipia dėmesį į lietuvių kultūros vertybes bei gamtos svarbą žmogaus gyvenime. Jo kūrybai būdingi žaismingumas ir ironija, dažnai veiksmas perkeliamas į nerealias erdves. Eilėraštyje „Kvailutės Onulės rauda“ Martinaitis vaizduoja garbaus amžiaus moterį, kuri su vaikišku naivumu gailisi praėjusių dienų, nori jas susigrąžinti. Nuo pat pirmosios eilėraščio strofos svarbus vaikystės bei pasakos motyvas. Pirmiausia, pats lyrinio subjekto, Onulės,vardas yra mažybinės formos ir sudaro įspūdį, kad ji dar vaikas. Raudonas siūlas, vaikiška kojinė ir vaivorykštė sukelia kupiną spalvų vaizdą. Raudona spalva ryški ir taip yra įprasta, kad vaikai dažniausiai dėvi tokių spalvų drabužius. Vaivorykštė ir svarstymas, kad galbūt rastasis siūlas yra iš jos, tarsi nukelia atgal į tuos laikus, kai vaikystėje buvo tikima bet kuo, kas pasakiška ir gražu: megztomis vaivorykštėmis ar lobiais jų gale. Tai, kad Onulė atkreipia dėmesį į raudonąjį siūlą, jo gaili, taip pat pabrėžia vaikiškumą ir žavų jo jautrumą. Labiau yra tikėtina, kad vaikas, o ne suaugęs ir subrendęs žmogus atkreips dėmesį į kažką tokio nereikšmingo, kaip prie tako gulintis siūlas. Tuo labiau todėl, kad jis nepuls gailėtis jo ir kad tokių galesčio ašarų tikimasi daugiau iš vaiko nei iš suaugusio žmogaus. Šiuo būdu Martinaitis kaip pagrindines vertybes iškelia gerumą ir jautrumą.