Nematomi ir nenuspėjami gamtos reiškiniai žmogų baugino. Bandydamas ir klysdamas jis sužinojo, kas naudinga, o kas – ne, kas paklūsta jo veiksmams, o kur reikia panaudoti jėgą ir prievartą. Civilizacija visiškai pakeitė žmogaus mąstymą ir veiksmus: iškilo pavojus žmogaus ir gamtos draugystei. Atėjo laikas nuspręsti, kaip toliau gyventi. Tūkstančius metų žmogaus veikla nedarė didelės žalos gamtai. Kai vienoje vietovėje maisto ištekliai išsekdavo, žmonės persikeldavo į kitą vietą, ten išdegindavo mišką ir įdirbdavo žemės sklypą, medžiodavo arba kitu būdu prasimanydavo sau maisto. Jų apleisti sklypai greitai vėl apaugdavo mišku, kuriame padaugėdavo žvėrių. Medžiotojų ir maisto rinkėjų bendruomenėje žmogaus poreikiai atitiko gamtos galimybes. Gyvųjų sistemų plėtotė tuo metu harmoningai sutapo su aplinka - oru, dirva ir vandeniu.