Vieną ne per šviesiausią naktį, perdavinėdami vieni kitiems ginklus sunkiai pereinamose vietose, kilstelėdami vienas kitą ant pečių, sumtelėdami ar patraukdami, viršų pasiekė taip tyliai, kad nepajuto nė sargybiniai ir net nesubudo šunys. Tiktai žąsys - tos nesidavė užklumpamos. Jos ir išgelbėjo padėtį: gagendamos ir plakdamos sparnais, jos Svarką Manlijų. Jis skubiai griebėsi kardo ir šaukdamas quot;Prie ginklųquot; pirmasis puolė į mūšį, trenkė skydu priešui, jau spėjusiam atsistoti ant sienos, ir nuverčia jį. Priešas krinta žemyn, o kartu su juo ir tie, kurie kopė paskui. Kiti išsigąsta ir metę ginklus stengiasi kabintis už uolų, bet Manlijus juos nukauna. Kiti romėnai ginklais ir akmenimis verčia nuo sienos priešus, o šie krisdami nusineša ir visą puolėjų būrį. Titas Livijos, Romos istorija, I v. Istorija. I d. P. 168 Užduotys: