Atsisveikinimo su senuoju lietuviško gyvenimo būdu tema plėtojama ir apysakoje ,,Gyvenimas po klevu”.  Apysakoje vaizduojamas vienišos senutės,melioracijos nukeldinto kaimo paskutinės gyventojos, kelionė į gyvenvietę atsiimti pensijos ir grįžimas namo. Tai ir minties kelionė per savo gyvenimą, tiksliau, per tijų kartų – vyro, sūnaus, anūko – gyvenimus. Rašytojas atskleidžia didžiuosius pokario dešimtmečių praradimus : senasis kaimas miręs, baigiasi gyvenimo gamtos prieglobstyje laikas, prievartinė kolektyvizacija, išplėšusi iš po kojų žemę, sunaikino ir žmogaus dvasios stiprybę, pasitikėjimą rytdiena. Apysaka baigiama simboliniu vaizdu: nevaldomas traktorius, įkūnijantis šiulaikinės techninės civilizacijos brutalumą, pasiglemžia po ratais anūką ir grėsmingai važiuoja į Kairienę, kuri bando apginti savo namus.                  

Didžiuosiuose ekranuose pasirodes filmas pagal Granausko romaną ,,Duburys”, kurį režisavo Režisavo: Gytis Lukšas  atskleidžia sovietinio gyvenimo sąlygas – patį didžiausią duburį, į kurį įkritęs žmogus arba išsikapsto vos gyvas, arba žūsta: tai ir surusinta Klaipėda, ir žmogaus gyvenimo karikatūra - statybininkų bendrabutis, ir smėlio karjerai, ir alkoholizmo liūnas. Tai filmas apie žmogaus likimą. Apie sovietmečio nykumos palaužtą žmogų, kurio likimas liko nepastebėtas. Pagrindinis filmo herojus Juozapas Gaučys, pasibaigus nerūpestingai vaikystei kaime, išvažiuoja į miestą, baigia mokslus, pradeda dirbti ir apsigyvena ankštame bendrabutyje, kuris, be triukšmingų kaimynų, jam padovanoja ir lemtingą meilę. Filmo herojaus gyvenimo istorija atskleidžia kuklią, bet kartu ir labai nuoširdžią viso sovietmečio kasdienybę. Grįžęs iš armijos Gaučys įsidarbina Klaipėdoje vairuotoju ir glaudžiasi statybininkų bendrabutyje. Triukšmingi kaimynai, alkoholizmas, nesėkminga santuoka – toks yra sovietmečio