Istorijos raidoje keitėsi žmogaus ūkinė veikla, keitėsi ir ekonomikos supratimas. Antikoje ekonomika buvo siejama su natūraliniu vergoviniu ūkiu. Ilgą laiką ji buvo tapatinama su žemės ūkio veikla. Vėliau ekonomika buvo suprantama kaip visų ūkio šakų ūkinė veikla. XX a. antroje pusėje ekonomika prasiskverbė į visas žmogaus veiklos sritis. Atsiranda švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, gamtos apsaugos ir kt. ekonomikos šakos. Dabar nerasime nė vienos žmogaus gyvenimo ar veiklos srities, kur nevyktų ekonominiai skaičiavimai ir vertinimai. Šiuo metu ekonomika traktuojama kaip ūkinė veikla, kai iš ribotų išteklių reikia sukurti kuo daugiau produktų. Ūkinė veikla – tai racionalus ūkininkavimas (min. sąnaudų max. rezultato).

Ekonomikos teorija – mokslas apie tai, kaip efektyviai paskirstyti, naudoti ir valdyti ribotus išteklius siekiant maksimaliai patenkinti materialinius žmonių poreikius. Ji pateikia bendrus ekonomikos veikimo principus, kurie tinka bet kurioje žmogaus veikloje.

Akademiniuose vadovėliuose skiriamos dvi ekonomikos teorijos dalys  - mikroekonomika ir makroekonomika.

Mikroekonomika – ekonomikos teorijos dalis, nagrinėjanti atskirų ūkio šakų ir rinkų funkcionavimą bei individualių ūkio subjektų (gamintojų ir vartotojų) elgseną rinkos ūkio sąlygomis. Ji tyrinėja išteklių ir pajamų paskirstymo problemas.

Pagrindinis mikroekonomikos tikslas – atskleisti rinkos veikimo mechanizmą ir nustatyti rinkos subjektų elgsenos pasekmes bei rezultatus įvairiose rinkose