"Aš neparašiau", tarė jis liūdnai.
    "Kodėl?"
    "Ar tu galėtumei nedirbti kurį laiką?", paklausė daktaras Ignas.
    "Ar reikalas rimtas?", paklausė Garšva.
    "Nėra tragiškas, bet..."
    „ . .. bet aš pareinu ant dvaro ir sutinku močiutę su dviem šviesiom žvakelėm", garsiai prisiminė Garšva. Ir tyliajame prisiminime grįžo vasaros vakaras, ežeras, geltonos vandens lelijos, tolstąs karvių baubimas, nudegusios Jonės kojos baltuose bateliuose ir daina dar iš toliau. Vakaras Lietuvos užkampyje, kurio turtingiausias gyventojas buvo žydas Milleris, pardavinėjęs sardines iš Kauno.
    "Gali precizuoti ?"
    "Nėra taip tragiška. Ateik poryt, apžiūrėsiu tave dar kartą ir precizuosiu. Jei tavo piniginiai reikalai prasti, aš padėsiu."
    Daktaro Igno galva dar labiau nusviro ant krūtinės. "Norėčiau dirbti iki trečiadienio. Būtų apvalus čekis", tarė Antanas Garšva.
    "Bandyk, bet būtinai ateik poryt." Garšva pakilo ir nuėjo į duris. Prie durų juodu spustelėjo rankas.
    "Ulioj, bite, ulioj, kadijėle!", tarė Garšva.
    "Bičiute, bitele - kadijo! Laukiu tavęs poryt", atsakė daktaras Ignas.
    Dabar Garšva žvilgteri į rankinį laikroduką. Penkiolika minučių iki starto. Nėra taip tragiška? Nėra tragedijų šituose metuose. Užsilikusiuose New Yorko teatruose rodomos pjesės ir komedijos. Koturnai rodomi muziejuose. Drabužių spintelėje kybo škotiški marškiniai ir rudos kelnės. Sumodernintas Johann Strauss - ši keltuvininko uniforma. Operetinėje uniformoje gali susirgti žmogus, kurio numeris 87. Aš nenuėjau poryt pas daktarą Igną. Kitą dieną iškviečiau telefonu Elenos vyrą ir mudu susitikome Stevenso tavernoje. Gal man spiauti į darbą, nusivilkti uniformą ir aplankyti daktarą Igna? Man nejauku. Nusilupusių spintelės durų kontūrai lyg milžiniška ausis. Kas uždraudė siurrealizmą lietuvių literatūroje? Gal Mažvydas? Kaukus, Žemėpatis ir Lauksargus pameskiet, imkiet mane ir skaitykiet. Negaliu nusivilkti uniformos. Esu lietuvis kaukas iš Johann Strausso operetės. Imkiet mane ir numarinkiet ir tatai marindami permanykiet. Nėra tragedijų šituose metuose. Yra nusilupinėjusios spintelės durys, dėžė nuo coca-cola keliolika minučių iki starto. Tik, tik, tik - mano smilkinyse, mano gyslose, mano svajonėje. Imkiet mane, bičiute, bitele, kadijo! Celiulioido šovinėlis ištirpo, kartūs milteliai apkutojo smegenis. Jau ir ramiau, jau ir smagiau 87-jam. Skaičių apvožė cheminiu gaubtu. Elena, aš nepadovanosiu tau karneolio žiedo ir užmiršto vagono Queens aikštėje. Elena, man vis tiek, tuoj bus visiškai vis tiek.