Apysaka „Sename dvare" - svarbiausias Šatrijos Raganos kūrinys, parašytas gyvenimo pabaigoje, jau turint didelę gyvenimo, jo apmąs­tymo patirtį.

ERDVĖ.Lietuvių literatūros klasikoje susiklostė daugiausia neigiamas požiūris į dvarą: jame kalbama svetima kalba, ponai ir ponaičiai ne­dorai elgiasi, nesilaikoma moralės normų, skriaudžiami žmonės. Šis požiūris ėjo iš baudžiavos laikų ir ilgam įsitvirtino lietuvių sąmonėje: dvaro ir kaimo priešprieša ryški Žemaitės, o ypač Lazdynų Pelėdos kūryboje. Šatrijos Ragana į dvarą žvelgė kitaip: iš dvaro į sodžius sklinda knygos ir rašto šviesa, iš čia žmonės susilaukia pagalbos ir patarimo. Rašydama šią apysaką, rašytoja turėjo galvoje jau prarastą Užvenčio dvarą. Mirę jau ir artimiausi jos žmonės: tėvas ir motina, abudu mylimi broliai. Ypatinga kūrinio nuotaika nulemta grįžimo į praeitį, pastangų susigrąžinti mylimus žmones. Į viską žiūrima iš prarasto laiko, iš skaudžių netekčių taško.