Pagal planą: 1) priežastys, 2) konflikto tarp piliečių ir vyriausybės turinys, 3) vyriausybės šalininkai (kodėl rėmė vyriausybę), 4) vyriausybės priešininkai, 5) jėgų santykis, 6) konflikto eiga (pagrindiniai įvykiai), 7) konflikto pasėkmės. 1. Pasiturintys miestiečiai vis labiau piktinosi ūkinės veiklos varžymais: valstybės monopoliais, cechų sistema, vidaus muitinėmis. Valstiečius slėgė prievolės senjorams - bajorams žemvaldžiams - ir labai dideli mokesčiai valstybei. Visuomenės nekontroliuojamas absoliutizmas švaistė didžiules lėšas karaliaus rūmų ir gausybės dvariškių išlaikymui, įveldavo šalį į nesėkmingus karus. Valdant Liudvikui XVI toliau didėjo valstybės iždo skolos, pajamos jau nebegalėjo padengti išlaidų. Tačiau Prancūzijos revoliuciją lėmė ne tik “būtis”, t.y. ūkio raida ir žmonių gyvenimo sąlygos, bet dar labiau “sąmonė” - pažangios švietėjų idėjos. Švietėjų - rašytojų, filosofų ir ekonomistų - valstybės ir visuomenės pertvarkos teorijos tapo idėjiniu revoliucijos pagrindu. Jie ne tik kritikavo esamą santvarką, bet ir planavo, kaip reikėtų ją pakeisti. 2. Vyriausybės, galima sakyti, Prancūzijoje kaip ir nebuvo, nes visa valdžia priklausė monarchui, o būtent karaliui ir jo patarėjams. Privilegijomis bei luomų nelygybe pagrįstą santvarką įasmenino monarchas, kurio valdžios neribojo toks atstovaujamasis organas, koks, pvz., Anglijoje buvo parlamentas (paskutinį kartą generalinių luomų susirinkimas buvo sušauktas tik 1614 m.). Absoliutus monarchas labiausiai rūpinosi privilegijuotaisiais, nors trečiajam luomui (neprivilegijuotiems) priklausė visi, net nuo milijonieriaus bankininko ligi paskutinio skurdžiaus. Tačiau konstitucinių garantijų, kaip ir pačios konstitucijos, nebuvo. Privilegijuotieji luomai - bajorai ir katalikų dvasininkai - valdė daugiau kaip pusę karalystės žemių, buvo atleisti nuo mokesčių bei kūno bausmių, tik jie galėjo užimti svarbias pareigas, medžioti. Beveik vieni bajorai tapdavo aukštaisiais dvasininkais ir karininkais. Politinė veikla buvo neįmanoma, valdžia persekiojo savo kritikus. Visa tai labai piktino trečiojo luomo atstovus. Absoliutizmas tapo visuomenės nekontroliuojamas. Netgi kai kurie Prancūzijos bajorai norėjo apriboti karaliaus valdžią, norėjo turėti nepriklausomus teismus, žodžio ir spaudos laisvę. Tuo tarpu kaimuose bruzdėjo valstiečiai, miestuose, reikalaudami pigesnės duonos, kėlė riaušes alkani sankiulotai. Beveik visi buvo nepatenkinti “valdžios” vidaus ir užsienio politika.